Yra tokių pirkimų, kuriuos žmonės daro greitai ir vėliau gailisi lėtai. Vartų furnitūra patenka į šią kategoriją dažniau, nei atrodo. Vyriai, skląsčiai, rankenėlės, užraktai, visa tai atrodo kaip smulkmenos, kol vienas iš jų sugenda po dvejų metų ir paaiškėja, kad keisti reikia ne tik tą vieną detalę, bet ir iš naujo gręžti skyles, dažyti, derinti spalvas. Tada supranti, kad ta smulkmena iš tiesų buvo labai svarbus sprendimas.
Pirmiausia: medžiaga, o ne išvaizda
Dauguma žmonių vartų furnitūrą renkasi pagal spalvą ir formą. Tai suprantama, nes estetika matoma iš karto, o medžiagos kokybė atsiskleidžia tik po metų ar dvejų. Bet būtent medžiaga lemia, ar gaminys tarnaus dešimt metų, ar sugrius per pirmą žiemą.
Lauko sąlygoms tinkamiausios medžiagos yra nerūdijantis plienas, cinkuotas plienas su apsaugine danga ir žalvaris. Kiekviena iš jų turi savų privalumų. Nerūdijantis plienas atsparesnis drėgmei, žalvaris ilgainiui įgauna gražią patinos spalvą, o cinkuotas plienas su milteliniu dažų sluoksniu yra geras kompromisas tarp kainos ir ilgaamžiškumo.
Ko tikrai reikėtų vengti, tai chromo dangos gaminių, skirtų naudoti lauke. Chromo danga atrodo elegantiškai parduotuvėje, bet drėgmė ir temperatūrų svyravimai ją greitai suardo, ir po kelių metų po ja prasideda rūdijimas.
Svoris ir konstrukcija pasako daugiau nei etiketė
Vienas paprasčiausių būdų įvertinti furnitūros kokybę prieš perkant yra tiesiog ją paimti į rankas. Kokybiška vartu furnitura visada turi apčiuopiamą svorį. Jei vyriai ar skląstis atrodo solidžiai, bet rankose jaučiasi kaip plastikas, viduje tikriausiai ir yra plonas metalas su oro tarpais.
Kitas dalykas, į kurį verta žiūrėti, yra sujungimų kokybė. Geros furnitūros dalys suvirinti arba tvirtai sujungti, o ne tiesiog surinkti iš atskirų elementų varžtais, kurie laikui bėgant atsilaisvins. Šarnyrai turi judėti sklandžiai, be jokio šūkstelėjimo ar krypimo į šoną.
Apkrova: dažniausiai ignoruojamas parametras
Vartų furnitūra turi atitikti vartų svorį, ir čia žmonės daro daugiausia klaidų. Perkamos furnitūros apkrovos riba dažnai nenurodyta arba nurodyta smulkiu šriftu, kurį mažai kas skaito.
Lengvi mediniai varteliai gali sverti dešimt kilogramų, o masyvūs metaliniai vartai su dekoratyviniais elementais gali siekti ir du šimtus kilogramų. Vyriai, skirti trisdešimt kilogramų apkrovai, ant sunkių vartų išsilaikys kelerius metus, o tada pradės krypti, ir vartai nustos tinkamai užsidarinėti. Tai nėra katastrofa, bet keitimas ir reguliavimas kainuoja ir laiko, ir pinigų.
Prieš perkant vyriai verta pasvėrti vartus arba bent apytiksliai įvertinti jų svorį ir tada ieškoti furnitūros, kurios apkrovos riba yra bent trisdešimt procentų didesnė nei reikia. Tas saugos rezervas atsipirks.
Reguliuojama furnitūra: ar ji tikrai verta papildomų pinigų
Reguliuojami vyriai leidžia po montavimo koreguoti vartų padėtį aukščio, gylio ir kampo atžvilgiu. Tai ypač naudinga tada, kai po kurio laiko vartai pradeda krypti dėl pamatų sėdimo ar medžio išsiplėtimo ir susitraukimo.
Tokia furnitūra kainuoja daugiau, bet sutaupo daug laiko ir nervų, kai reikia reguliavimo. Standartiniai vyriai tokios galimybės nesuteikia, ir tada reguliavimas virsta kelių valandų darbu su gręžtuvu ir išplėstu skylių paketimu.
Ką Gintaras išmoko po dviejų keitimų
Gintaras statėsi namą ir du kartus keitė vartelių furnitūrą per septynerius metus. Pirmą kartą nusipirko pigią, nes atrodė, jog varteliai yra tik varteliai. Po trejų metų vyriai pradėjo rūdyti, skląstis ėmė strigti. Antrą kartą nusipirko vidutinės kainos gaminius, bet nepatikrino apkrovos ribos, ir po ketverių metų vyriai vėl ėmė krypti nuo sunkių metalinių vartelių.
Trečią kartą jis skyrė daugiau laiko pasirinkimui: patikrino medžiagą, apkrovos ribą, pasirinko reguliuojamus vyrius su cinko lydinių korpusu. Sako, kad nuo to laiko apie vartelius negalvoja, o tai ir yra geriausias rezultatas.
Vartų furnitūra nėra ta vieta, kur verta taupyti. Ji matoma kasdien, naudojama kelis kartus per dieną ir turi atlaikyti viską, ką oras bei laikas sugalvos.
