Aukštadvaris – miestelis, pro kurį dauguma pravažiuoja pakeliui kitur. Sustoja gal kavai, gal tualeto pertraukėlei, ir važiuoja toliau link Trakų ar Druskininkų. Tai klaida, kurią mes patys darėme daugelį metų.
Praėjusį rudenį sugalvojome kitaip. Susirinko dešimt žmonių – trys šeimos su vaikais – ir nusprendėme ištyrinėti tai, kas yra „aplink Aukštadvarį”. Ne pralėkti, o sustoti. Ne pažymėti langelį, o iš tiesų pamatyti.
Išsinuomojome mikroautobusą ir skyrėme tam visą savaitgalį. Tai, ką atradome, pakeitė mūsų požiūrį į Lietuvos turizmą.
Kodėl mikroautobusas, o ne keli automobiliai?
Trijų šeimų kelionė trimis automobiliais – tai trys atskiros kelionės. Kas pusvalandį skambučiai: „Kur jūs? Mes pasukome ne ten. Ar jau sustojote? Palaukite.”
Kai visi viename mikroautobuse, kelionė tampa bendra. Vaikai bendrauja tarpusavyje, suaugusieji gali normaliai kalbėtis, o vairuotojas – susikoncentruoti į kelią, o ne į telefono navigaciją.
Be to, Aukštadvario apylinkės – tai siauros kelio atkarpos, miško keliai, ribotos parkavimo galimybės. Su vienu mikroautobusu viskas paprasčiau: viena parkavimo vieta, vienas sprendimas kur sukti, viena grupė, kuri juda kartu.
Rezervavome per https://autonuoma.com/ – procesas užtruko gal dešimt minučių, ir penktadienio vakarą jau buvome pakeliui.
Aukštadvario regioninis parkas: daugiau nei tik pavadinimas
Daugelis girdėję apie Aukštadvario regioninį parką, bet nedaug kas žino, ką jis slepia. Tai vienas didžiausių regioninių parkų Lietuvoje – beveik 16 000 hektarų miškų, ežerų, piliakalnių ir kaimų, kuriuose laikas tarsi sustojęs.
Pirmoji mūsų stotelė – Vертamedžio pažintinis takas. Pusantros valandos žygis per mišką, kurio metu vaikai suskaičiavo daugiau grybų nei per visą praėjusį sezoną. Takas nesudėtingas, tinka visoms amžiaus grupėms, o pabaigoje – apžvalgos aikštelė su vaizdu, dėl kurio verta nešti fotoaparatą.
Su mikroautobusu patogu tai, kad galėjome palikti dalį daiktų viduje. Vaikiški rūbeliai, užkandžiai, atsarginiai batai – viskas čia pat, nereikia nešiotis kuprinėse.
Piliakalniai: istorija, kurią galima paliesti
Aukštadvario apylinkėse susitelkę keli piliakalniai – tylūs liudininkai to, kas čia vyko prieš šimtmečius. Dauguma jų nepažymėti dideliais ženklais, nėra kavinių ar suvenyrų parduotuvių. Tiesiog kalvos miške, ant kurių kažkada stovėjo medinės pilys.
Ladakalnis – turbūt garsiausias. Aukščiausia vieta apylinkėse, nuo kurios matosi tarsi begalinis miškų ir ežerų mozaika. Lipti nesunku, bet įspūdis – tarsi atsidurtum ant pasaulio krašto.
Vaikams piliakalnius pateikėme kaip nuotykį: „Čia kadaise gyveno karžygiai ir gynėsi nuo priešų.” Susidomėjimas akimirksniu. Bėgiojo aukštyn žemyn, ieškojo „slaptų įėjimų”, kūrė istorijas. Geriausia istorijos pamoka, kokią galima įsivaizduoti.
Ežerai: vanduo visur
Aukštadvario regioninis parkas turi daugiau nei 80 ežerų. Kai kurie dideli ir žinomi, kiti – maži, pasislėpę miškuose, beveik be žmonių.
Ilgių ežeras – populiariausia vieta vasaros maudynėms, bet mes buvome rudenį, kai paplūdimys tuščias. Paėjome pakrante, vaikai mėtė akmenukus, suaugusieji tiesiog tylėjo ir klausėsi vandens garso. Tokia ramybė, kokios mieste neįmanoma net įsivaizduoti.
Versmininkas – mažesnis, nuošalesnis. Čia sustojome iškylai. Mikroautobuse buvo pakankamai vietos vežtis sulankstomą stalą ir kėdes – prabanga, kurios neturėtume su įprastais automobiliais.
Kaimai, kuriuose gyvena žmonės
Vienas netikėčiausių atradimų – patys kaimai. Ne muziejiniai, ne turistams pritaikyti, o gyvi – su kiemais, gėlynais, šunimis ir žmonėmis, kurie mojuoja pravažiuojančiam automobiliui.
Mančiūnuose užsukome į mažą ūkelį, kur šeimininkė pardavinėjo naminį sūrį. Nesiruošė turistams, neturėjo kasinio – tiesiog pasiūlė paragauti, ir mes nelabai turėjome pasirinkimo, tik nusipirkti. Geriausias sūris, kokį valgėme tais metais.
Tolkiškėse – sena medinė bažnyčia, kurią aptikome per atsitiktinumą. Nesame itin religingi, bet architektūra padarė įspūdį. Paprasta, kukli, stovinti čia gal du šimtus metų. Niekas nesaugojo, niekas nerinko mokesčio. Tiesiog atviros durys ir tyla viduje.
Praktiniai patarimai kelionei
Keliai. Pagrindiniai keliai geri, bet kai kurie miško takai – žvyrkelis arba prasčiau. Mikroautobusas pravažiuoja be problemų, bet verta būti atsargiems lietingu oru.
Maistas. Restoranų pasirinkimas ribotas – Aukštadvaryje yra kelios kavinės, bet savaitgalį gali būti pilna. Rekomenduojame pasiimti iškylai – mažiau streso ir daugiau lankstumo.
Laikas. Vienai dienai – per mažai, net dviem dienoms sunku viską apžiūrėti. Mes praleidome du pilnus savaitgalio vakarus ir ryto dar norėjosi.
Nakvynė. Kaimo turizmo sodybų apylinkėse netrūksta. Dešimčiai žmonių radome erdvų namą su virtuve – pusryčius gaminomės patys.
Geriausias sezonas. Rudenį spalvos neįtikėtinos. Vasarą galima maudytis. Pavasarį – žydinčios pievos. Net žiemą – ypatinga ramybė. Kiekvienas sezonas turi savo žavesį.
Grįžimas, kuris nėra pabaiga
Po savaitgalio mikroautobusą grąžinome su tam tikru liūdesiu. Ne dėl automobilio – dėl to, kad viskas baigėsi.
Bet liko kažkas daugiau nei nuotraukos. Vaikai vis dar kalba apie piliakalnius. Suaugusieji jau planuoja kitą maršrutą – galbūt Dzūkijos nacionalinis parkas, galbūt Žemaitija.
Ir štai kas įdomu: Lietuva staiga atrodo didesnė. Ne geografine prasme – ji tokia pat. Bet kai nustoji lėkti per ją ir pradedi sustoti, pamatai, kiek daug yra pamatyti.
Mūsų atveju tam prireikė vieno mikroautobuso ir noro važiuoti ten, kur kiti pravažiuoja.
